„Formulei 1“ koreguojant 2027 m. jėgainių taisykles, maksimali „Grand Prix“ lenktynių distancija turėtų sutrumpėti iki 290 km.
Apie tokią galimybę buvo kalbama dar anksčiau šį sezoną, kai suinteresuotosios šalys aptarinėjo techninio reglamento pakeitimus, tačiau tuo metu manyta, kad tai palies tik keletą etapų.
Vis dėlto sutarta maksimalią visų „Grand Prix“ lenktynių distanciją sutrumpinti nuo 305 iki 290 km. Tikėtina, kad dėl išskirtinės trasos bus sutrumpinta ir Monako GP lenktynių distancija.
Įvairių šaltinių teigimu, praėjusią savaitę šis pasiūlymas elektroniniu paštu buvo pateiktas komandoms ir sulaukė plataus pritarimo, tačiau jį dar turi ratifikuoti Pasaulio automobilių sporto taryba.
Šių pokyčių priežastis – didelis nepasitenkinimas naujausiu techniniu reglamentu, pagal kurį elektros sistemos ir vidaus degimo variklio galia vienodomis dalimis prisideda prie bendros jėgainės galios. Sportininkams nepatinka neintuityvus vairavimo stilius, kurį lemia nuolatinė būtinybė regeneruoti ir panaudoti elektros energiją. Varžovų simpatijų nesulaukė ir vadinamasis „yo-yo“ lenktyniavimas, atsirandantis dėl skirtingo baterijos įkrovos lygio.
Nors suinteresuotosios šalys susitarė, kad 2028 m. galios santykis turėtų pasikeisti iki 60:40 vidaus degimo variklio naudai, kartu padidinant degalų srautą, kitą sezoną bus žengtas tarpinis žingsnis – santykis sieks 58:42. Taip nuspręsta todėl, kad tuo metu bent pusė komandų planavo ir 2027 m. naudoti savo 2026 m. važiuokles, todėl didinti degalų bako talpą būtų buvę nepraktiška.
Šis argumentas prarado aktualumą, kai komandos suprato, kad dėl aerodinamikos reglamento pakeitimų jos vis tiek turės keisti važiuoklių konstrukcijas, norėdamos išlaikyti konkurencinį pranašumą. Tačiau vis dar yra priežasčių pernelyg nedidinti degalų bakų. Automobilių svoris F-1 tebėra problema, nors dabartinės kartos bolidai yra 30 kg lengvesni už ankstesnės kartos techniką.
Pasikeitus galios pasiskirstymui, reikėjo padidinti degalų srautą, kad vidaus degimo varikliai galėtų generuoti didesnę bendros galios dalį. Tačiau sunaudojant daugiau degalų, jų reikia ir daugiau vežtis – arba tenka trumpinti lenktynes.
Pirminiuose pasiūlymuose daugiausia dėmesio buvo skiriama tų lenktynių, kuriose degalų sąnaudos gali tapti didžiausia problema, trumpinimui. Taip pat buvo siūloma riboti ratų, kuriuos bolidai gali įveikti prieš išsirikiuodami starto rikiuotėje, skaičių.
Tačiau, kaip suprantama, vienodas visų lenktynių sutrumpinimas buvo įvertintas kaip mažiausia iš kelių blogybių. Komercinių teisių valdytojas ypač jautriai reagavo į naujojo reglamento kritiką, o sutrumpinus tik keletą lenktynių, tokių pokyčių būtinybė neišvengiamai taptų viena pagrindinių diskusijų temų būtent tų etapų savaitgaliais. Tai dar labiau išryškintų plačiai paplitusią nuomonę, kad naujosios taisyklės yra prastos.
Standartizavus trumpesnę lenktynių distanciją, ši tema veikiausiai gerokai greičiau prarastų aktualumą viešojoje erdvėje.
Kai kuriuos tradicijų šalininkus „Grand Prix“ lenktynių trumpinimas gali papiktinti, tačiau tai nėra nauja idėja. 1958 m., įgyvendinant platesnį taisyklių pakeitimų paketą, kuriame taip pat buvo numatytas alkoholio pagrindu gaminamų degalų draudimas, maksimali lenktynių distancija buvo sutrumpinta nuo 500 km arba trijų valandų iki 300 km ir dviejų valandų.
