Paskutiniuose metruose varžovui nusileidęs ir antras „Indianapolis 500“ lenktynėse finišavęs Deividas Malūkas neslėpė nusivylimo ir ašarų.
Išvažiuodamas iš 4-ojo posūkio ir pirmaudamas 110-osiose „Indy 500“ varžybose, Amerikos lietuvis prieš save matė tik finišo vėliavą. Vis dėlto nugalėti jam nepavyko. Paskutiniuose metruose jį aplenkė Felixas Rosenqvistas, kuris ir finišavo pirmas. Kirtus finišo liniją du sportininkus skyrė vos 0,0233 sek. Tai mažiausias skirtumas tarp pirmos ir antros vietų „Indianapolis 500“ lenktynių istorijoje.
D. Malūkas į pirmąją vietą pakilo pradėjus paskutinį ratą, kai po pakartotinio starto jis aplenkė „Meyer Shank Racing“ komandos sportininką Marcusą Armstrongą. Pastarasis, praradęs poziciją, stojo į kovą su komandos draugu F. Rosenqvistu. Šis sugebėjo ne tik aplenkti komandos draugą, bet ir paskutiniuose metruose pavijęs D. Malūką išplėšti pergalę.
Pernai D. Malūkas Indianapolyje taip pat liko antras. Tiesa, tada jis į antrą vietą pakilo tik po to, kai teisėjai po varžybų nubaudė vieną iš varžovų. Tad šis atvejis jam buvo daug skaudesnis.
„Taip, tiesiog nusivylimas“, – sakė D. Malūkas, čempionate pakilęs į antrą vietą.
„Tiesiog nežinau, ką dar galėjome padaryti. Visas lenktynes važiavau 150 procentų pajėgumu. Vaikinai atliko fantastišką darbą paruošdami automobilį taip, kaip reikėjo. Visas lenktynes turėjome greičiausią bolidą trasoje. Tai buvo mūsų pergalė ir aš tai žinojau.“
„Niekada gyvenime taip stipriai nespaudžiau. Ir finišuoti taip… negaliu patikėti. Visą šį sezoną ir net prieš tai, vis liekame antri. Tiesiog negaliu… dabar jau… nežinau, ar apskritai įmanoma būti arčiau pergalės. Taip, dabar esame antri ir čempionate. Puiku – tiek daug antrų vietų.“
D. Malūkas prisiminė savo kelią iki šios akimirkos, ypač 2024 m. patirtą riešo traumą, dėl kurios jis neteko vietos dar nespėjęs startuoti nė vienose lenktynėse su „McLaren“ komanda.
„Nors esu jaunas, perėjau per daugybę skirtingų komandų. 2024-ieji, riešo trauma, tiek daug skirtingų komandų, bet niekas neprilygsta „Penske“, – sakė D. Malūkas.
„Čia visi yra labai artimai susiję ir iš tiesų jaučiasi kaip šeima. Akivaizdu, kad po viso to Rogeris Penske (komandos savininkas) buvo vienas pirmųjų, kuris atėjo pas mane ir pasakė, kad tiki manimi, liepė nenustoti kovoti.“
„Dėl jo dabar galiu čia sėdėti ir verkti dėl antros vietos. Manau, būtent todėl tiek daug emocijų – norėjau iškovoti pergalę šiai komandai ir norėjau būti įrašytas į istorijos knygas. Viskas vyksta dėl kažkokios priežasties. Manau, tam yra priežastis. Panaudosime tai kaip dar didesnę motyvaciją ir toliau judėsime į priekį. Galbūt vieną dieną tai įvyks.“
