„Mercedes“ vadovas Toto Wolffas sako, kad jį apima dvejopos mintys pagalvojus, kad ateityje gali vėl tekti stoti akis į akį su Christianu Horneriu.
Nuo tada, kai praėjusių metų liepą buvo atleistas iš „Red Bull“, minėtasis C. Horneris užkulisiuose dirba su investuotojų grupėmis, ieškodamas tinkamos galimybės sugrįžti į čempionatą.
C. Hornerio sugrįžimas reikštų ir atsinaujinančią aštrią priešpriešą su „Mercedes“ vadovu T. Wolffu. Per pastarąjį dešimtmetį abu ne kartą vienas kitam negailėjo aštresnių žodžių, jų komandoms kovojant dėl čempionų titulų.
Naujienų agentūrai „Press Association“ per interviu pasidomėjus, kaip jis jaustųsi, jei C. Horneris sugrįžtų į šį sportą, T. Wolffas sakė: „Dėl to apima dvejopos mintys. Šiam sportui trūksta ryškių asmenybių. O jo asmenybė akivaizdžiai buvo labai kontraversiška, o tai sportui yra naudinga. Sakiau Fredericui Vasseurui, kad čia reikia gerojo, blogojo ir bjauriojo. O dabar liko tik gerasis ir bjaurusis. Blogojo nebėra.“
„Jis sudaužė tikrai nemažai stiklų, o tokie dalykai mūsų mažame pasaulyje turi pasekmių. Kai pasakai tam tikrus dalykus… bet jis taip darė visą savo gyvenimą ir tai jis moka geriausiai.“
Pastaruoju metu C. Hornerio pavardė minima ganduose apie planus įsigyti 24 proc. „Alpine“ komandos akcijų, kurios priklauso „Otro Capital“.
Neseniai paaiškėjo, kad „Mercedes“ taip pat domisi tuo pačiu akcijų paketu. Tačiau T. Wolffas neigia, jog tai bandymas užkirsti kelią C. Horneriui sugrįžti į F-1.
„Mūsų domėjimasis tuo akcijų paketu su Christianu visiškai nesusijęs“, – sakė T. Wolffas. „Ir visos tos kalbos, kad tarp manęs ir Christiano vyksta kažkokia konkurencija dėl to, kas įsigis „Alpine“ akcijų, yra išgalvotos. Būtų gana liūdna, jei tai būtų priežastis investuoti arba neinvestuoti. Mes į tai žiūrime iš skirtingų kampų ir dar nepriėjome jokių išvadų. Norime suprasti, ar tai prasminga.“
T. Wolffas pabrėžė, kad gerbia C. Hornerio pasiekimus su „Red Bull“, tačiau jam sunku įsivaizduoti scenarijų, kuriame abu taptų sąjungininkais.
„Ar svarstyčiau, kad jis kada nors galėtų tapti sąjungininku ar žmogumi, su kuriuo mus vienytų bendri tikslai? Nemanau“, – sakė austras. „Tačiau net ir tada, kai jaučiau didžiausią nusivylimą ir pyktį jo atžvilgiu, reikia sau priminti, kad net tavo didžiausias priešas turi geriausią draugą, vadinasi, jame vis tiek turi būti kažkas gero.“
„Jei nebūtų buvę tos konkurencinės priešpriešos ir jei nuo to laiko būtų nutekėję daugiau vandens, esu tikras, kad galėčiau su juo susitikti vakarienės ir kartu pasijuokti. Tačiau per tuos metus įvyko daug dalykų, kurių net šiandien negaliu suprasti, kodėl jis taip pasielgė.“
„Tikrai nelinkiu jam nieko blogo. Turime atiduoti vienas kitam pagarbą. Nėra daug komandų vadovų, kurie būtų pasiekę tai, ką pasiekė jis. Kad ir kas nutiktų, kad ir kokie būtų rezultatai, ar jis sugrįš į „Formulę 1“, ar ne, man dėl to ramu.“
